Kaip tradiciniai instrumentai formuoja šokėjo kūną
Kai judame atokiau nuo klasikinių Europos pokylių salių, judesio pagrindas iš esmės pasikeičia. Nors standartinių šokių srityje taktą dažnai diktuoja tolygus, melodingas orkestro skambesys, pasaulio muzikoje dominuoja tiesioginis, fizinis ryšys tarp garso šaltinio ir šokančiojo kūno. Vienas instrumentas, pavyzdžiui, Vakarų Afrikos džembe ar rytietiška darbuka, dėl savo subtilių tembrų ir milžiniškos dinamikos gali įvesti ištisas šokių bendruomenes į transą arba paskatinti sprogstamiems solo pasirodymams.
Šių instrumentų supratimas keičia tai, kaip mes judame. Tas, kuris išmoksta pajusti gilų rėminio būgno bosą dubenyje arba rankomis atkartoti filigraninius ūdo papuošimus, nebešoka tik pagal muziką, o tampa jos dalimi. Šie organiški garsai kviečia atsisakyti sustingusios laikysenos ir pasinerti į izoliacijas, žemiškus žingsnius bei laisvą improvizaciją. Norint giliau pasinerti į šiuos žavingus garsų pasaulius, verta pažvelgti į Muzika solo šokiui: magiški pasaulio muzikos ritmai, kuri sudaro teorinį pagrindą šiai šokių kelionei.




